Galime užmiršti sapnus, bet ne gyvenimą

Gyvenu greitai. Spaudžiu gazą, kaip didelė ! Bet man tai patinka ! Visad mėgau greitį. Man patinka ekstremalios situacijos, tas beprotiškas jausmas, kai, regis, ne kraujas, o adrenalinas teka mano venomis. Skubu, bėgu, lekiu, tačiau mėgaujuosi. Ryte su šypsena virstu iš lovos ir skubu ruoštis. Visad dažydamasi blakstienas pagalvoju apie Tave. Nežinau kodėl, tačiau tai jau tapo įpročiu. Paskui nusišypsau savo atvaizdui veidrodyje ir vėl žengiu pirmyn. Dar vis laukiu Tavęs. Tu man įdomus, tiesiog žinok. Bet dabar ne apie tai. Išbėgu iš namų greitai, nestabdydama. Mokykloj net suole negaliu ramiai sėdėt. Man tiek daug visko reikia padaryt, reikia skubėt. Laukiu kiekvienos dienos, kad ir kokia ji atrodytų sunki. Nemoku ramiai gyvent. Skraidau, degu. Ir tada jaučiuosi laiminga. Kai kartą draugas pasakė, kaip aš galiu visuomet būti tokia laiminga ir viskuo patenkinta, aš nežinojau, ką atsakyti. Pasakiau,kad tai mano kraujyje. O vėliau susimąsčiau. Išties.. Kaip aš galiu nuolat taip džiūgaut? Bet aš galiu. Šypseną man kelia smulkmenos, išmokau džiaugtis tuo, ką turiu ir mažiau galvoti apie tai, kas yra blogai. Galbūt tik tokia mano paslaptis. Ir kas sakė, kad skubantys žmonės yra nelaimingi? Aš laiminga. Ir visad tai sau kartoju. Ne tam, kad įtikinti - aš jau tuo tikiu - tik tam, kad nuolat atsiminti.

Ir vis rečiau galvoju apie tai, kaip atrodo mano plaukai, kokia mano šypsena, koks balsas ar juokas. Man gera ir aš mėgaujuosi tuo. Mažiau galvoju apie tą, ką kiti mano apie mane. Juk negimiau tam, kad kažkam patikčiau. Ir kaip aš sakau : I’d rather be hated for who I am, than loved for who I’m not”

Aš lekiu, skrieju. Mano plaukai plaikstosi ore. Didelis greitis. Aš lenktyniauju. Lenktyniauju su vėju, su gyvenimu, su laiku. Lenktyniauju su savimi. Nenoriu sustoti. Staiga prapliupęs lietus nestabdo manęs. Šlapios plaukų sruogos krenta ant veido, tačiau dabar man nesvarbu. Vėjas apsiveja pečius. Tačiau apsimetu, jog man nešalta. Aš galiu laimėti. Lenktynes su mintimis, lenktynes su savimi. Nuo veido nubraukiu drėgnus plaukus ir sustoju. Nusišypsau savo atvaizdui parduotuvės vitrinoje. Kiek pajuodę paakiai ir tamsi odinė striukė. Man tai nebūdinga. Panaši į šlapią vištą. Tačiau atrodau laisva ir nemokanti pasiduoti. Kaip tik tada, kai manau, jog jau laimėjau šias lenktynes, pamatau man iš nugaros atskriejančias jas. Didžiausias mano varžoves - mintis. Stipriai spaudžiu pedalus ir sprunku. Kol nesustoju, aš laimiu. Kol skrieju, kol vėjas žaidžia mano plaukuose. Tol, kol šypsausi pamiršusi užsidėti šalmą - aš laimiu. Tos nesibaigiančios lenktynės. Gyvenimo lenktynės. Nuo vieno taško iki kito. Nušalusiais pirštais ir kiek pamėlusiomis lūpomis. Vis laukiu vasaros, kai vėjas pūs iš pietų, o lietaus lašai bus šilti. Krisdami jie regis nuplaus sielą, o aš lenktyniausiu. Nes gyvenimas - tai nesibaigiančios lenktynės. O lenktyniaudama aš jaučiuosi laiminga.

O man šiandien jau vasara. Šviesus paltukas, tamsūs akiniai, vėjyje besiplaikstančios kątik pritrumintos garbanos. Taip gera vėl keliauti namo pėščiomis, paslysti, juoktis, prisiminti, kalbėti. Buvo gera. Ir tada kažkaip suprantu, kad esu laiminga. Galbūt laimingesnė už tūkstančius ar milijonus. Nes aš turiu paprasčiausias, tačiau žmogui tokias reikalingas smulkmenas. Turiu besišypsančius draugus, mylinčią šeimą, turiu namus, kuriuos pastaruoju metu labai noriai tvarkausi, turiu nuolat šalia besiraitančią katę, visad paskambinančią ir pakeliančią nuotaiką mažąją sesutę. Kad ir šiandien, ji paskambino ir sako: “labai tavęs pasiilgau”. Arba kaip ji nuolat klausia, ar užaugusi ji bus tokia, kaip aš. Kaip nuolat tyliai kužda į ausį. Tai taip miela. Nes vaiko lūpomis kalba tiesa. Arba net, kai man vos įžengus pro namų duris ji nusijuokia ir sušunka: “dabar tau šakes !” Ji toks mažas aukselis. Aš laiminga. Aš turiu žmones, kuriems aš rūpiu. Turiu žmones, kurie beprotiškai rūpi man. Ir niekad nemaniau, kad kada nors mano didžiausia baime taps toks paprastas dalykas, kaip prarasti žmogų, kurio nė neturiu. Galbūt niekad nemaniau, jog reikia vertinti tai, ką turi kiekvieną mielą dieną. Ir dabar, vos apnikus niurioms mintims aš nuveju jas šalin. Ir mintyse pasakau sau: “ei, juk žinai, jog viskas bus gerai”. Nes kitaip būti negali. Viskas po truputį pildosi. Tai, kas prasideda mažomis, žavingomis smulkmenomis, tiesiog taip paprastai nesibaigia.

Ir ta karamelinė kava šiandien taip skaniai išgerta sėdint ant tilto, nuleistomis kojomis. Ledai tirpsta ir taip gražiai slenka pasroviui. Jie nešasi mažas daleles žiemos. Vis tolsta, lyg nebeturėdami vilties grįžti. Jie tolsta, kaip išsipildžiusios svajonės. Kaip norai, kurie jau išsipildę, ar tiesiog daugiau nereikalingi. O kava popieriniame puodelyje senka. Paskutiniai saldūs gurkšniai ir pakylu. Leidžiu vėjui velti mano plaukus ir žengiu pirmyn. Šiandien dar vienas žingsnis. Kiekviena diena - tai žingsnis. Kiekvienas rytas - tai viltis.

O mano mažoje širdelėje visad plazda viltys. Kartais jos mažytės, o kartais tokios didelės, jog regis netilps. Aš laukiu mažų dalykų ir laukiu didelių. Laukiu pokyčių. Savo gyvenimo. Pokyčių kitų gyvenime. Ir seniai matyta draugė sutikta gatvėje priverčia nusišypsoti. Ji sako: “ei, o tu pasikeitei”, o šypsausi ir sakau: “metai bėga”. Ji tik nusijuokia ir mesteli dar keletą žodžių. Sako: “tu užaugai”. O aš tyliu. Juk visi augame. Auga ir mūsų siekiai. Sakau: “jūs vis dar kartu?”, o ji netikėtai nusuka temą. Tikriausiai skauda. Tačiau matau, jog ji laiminga. Nes žmonės moka džiaugtis. Jie turi išnaudoti visas galimybes. Tiesiog pamiršti senas nuoskaudas ir žengti tolyn.

O aš kasryt atsikeliu lyg iš naujo. Iškrentu lyg kasrytinė rasa. Vis nauja, gaivi. Lyg ta rasa, kuria vasaros rytais taip gera bėgti basomis. Nuoširdi ir tikra. Kiekvieną rytą aš pakylu ir nusišypsau. Nes aš miegojau savo lovoje, nes kasryt atsikėlus turiu, kas man pasako, ar parašo “labas rytas”. Nes kiekvieną dieną, kiekvieną ankstyvą rytą išsipildo po mažą norą. Ir aš laiminga. Ech, tikiuosi laimingi ir JŪS. Nes kiekvienas kuria savo pasaką pats. Manoji kasdien prasideda iš naujo.

Vakar aš buvau gera. Labai. O šiandien dar geresnė. Tik šiek tiek aptingusi ir truputį mieguista.

Labai labai gera pamiegoti dieną. Arba vakare. Bet gera.

Paskui prabusti ir suvokti, kad neprivalai keltis.

Neseniai supratau keistą dalyką. Aš net nežinau, kaip tai pavadinti.

Tiesiog. Arbatą aš galiu gerti visiškai be cukraus, dažnai taip ir darau, tačiau kavą. Kavą aš mėgstu saldžią. Netgi labai saldžią. That’s just a little thing.

O šiaip viskas klojasi labai fainai. Šiandien taip pachill’inau per pamokas. Muzikos pasiklausiau, tokia nuplaukus jaučiausi.

Bet man gera. Gera paklaidžioti po kažkokius neįsivaizduojamus labirintus. Pasišildyti saulutėje. Ji jau šildo !

Dabar jau gera užsidėti akinius nuo saulės ir įsijungti gerą muziką, o tada išsišiepus žygiuoti gatve.

Dar gera tiesiog vartytis ant lovos su drauge ir nusišnekėti. Visiškai. Žiūrėti kvailus filmukus ir valgyti nesveiką maistą. Paskui iškristi iš lovos. “Netyčia”

Gera vėl galėti daryti pritūpimus !

Išvis, gera po truputį atsigauti. Jau imu svajoti apie važinėjimą dviračiu…

Pavasaris jau mano galvoje. Mano veide. Nuotaikoje. Kambaryje.

Vasara artėja. Dar vienas didelis nuotykis. Tikiuosi, kad dar didesnis.

Šiltesnis, malonesnis, liksmesnis. Su kiekvienais metais vis gerėjantis.

Turiu puikius draugus, gražią šeimą, turiu nuostabią katytę, gerą nuotaiką, laimę, džiaugsmą, šypsenas. Tiek daug visko turiu. Tik… Meile, kur tu? Ateinantis pavasaris net nenorėdamas primena man, jog jau laikas. Tas tylus jo kuždėjimas.. “Jau metas įsimylėti. Mieloji, jau metas.”

Regis pats laikas rašyti skelbimus (wtf?) , kur didelėmis raidėmis puikuotųsi klausimas: MEILE, KUR TU? (šypsausi plačia šypsena)

Labos nakties, mielieji, tikiuosi jūs laimingi. Tokie laimingi, kokia laiminga esu aš !

Niekad nesakiau, kad žmonės turi būti tobuli, be trūkumų ar savų klaidų, nes tai visiškai neįmanoma. Ir man tai patinka. Patinka, kad kiekvienas yra kitoks. Niekad nekūriau kažkokio idealaus žmogaus. Idealaus vaikino, idealaus draugo ar idealios šeimos. Nes man to nereikia. Nereikia kažko, kas visuomet yra teisus ir žinantis, kaip elgtis. Nereikia kažko, kas verstų mane jaustis nepatogiai, nes aš būčiau prastesnė. Žymiai prastesnė. Net jei ir būtų idealus žmogus.. Juk norint tokį turėti, pats turi būti tobulas. Todėl man to nereikia. Bet šiandien nutariau pažvelgti į kažką, kas mano akimis būtų arti tobulumo. Svajonės juk lieka svajonėmis. Tačiau svajoti nedraudžia niekas. Ir šiandien aš pagalvojau.. Pagalvojau, kad įsimylėčiau vaikiną, su kuriuo galėčiau kalbėtis apie viską, tokį, kuris kalbėtųsi su manimi tol, kol aš pavargčiau. Įsimylėčiau tokį, kuris norėtų mane apsaugoti, kuris nuoširdžiai rūpintųsi ir pasiilgtų. Eičiau iš proto dėl to, kuris vartytųsi su manimi sniege, žaistų pagalvių mūšį, pradėtų karą ir leistų man laimėti. Eičiau iš proto dėl to, kuris mylėtų vaikus ir gyvūnus, tokio, kuris nebijotų elgtis ar atrodyti kvailai, tokio, kuris pats mokėtų bent trumpam būti vaiku. Greitai įsimylėčiau tą, kuris stipriai apkabintų, švelniai bučiuotų, leistų man užmigti jo glėbyje. Neatsispirčiau tam, kuris turėtų didelę ir gerą širdį, neleistų man sušalti, mokėtų mane nustebinti. Greit įsimylėčiau tokį, kuris tiesiog vestų mane iš proto. Tokį, kuris pirmas pasakytų, kad myli, priverstų mane šypsotis, prisiglaustų be jokios priežasties. Tą, kuris stebėtų su manimi saulėlydį, kuris drąsiai atšauktų savo planus tam, kad galėtų pabūti su manimi. Mylėčiau tą, kuris kutentų mane tol, kol imčiau rėkti, kad jis liautųsi, tą, kuris niekad manęs neapgaudinėtų, kuris pasakytų, kad padėjau jam tapti geresniu žmogumi. Pamesčiau galvą dėl to, kuris su manimi žiūrėtų filmus, klausytųsi mano pasakojimų, kalbėtų apie ‘amžinybę’. Dėl tokio, kuriuo galėčiau 100% pasitikėti, tokio, kuris prie draugų laikytų mano ranką ir elgtųsi lygiai taip pat, kaip mums būnant vieniems.  Įsimylėčiau tą, kuris priimtų mano netobulumus, tą kuris verstų mane jaustis gražia. Dievinčiau tą, kuris apkabintų mane per liemenį, leistų man jaustis saugia, stebėtų su manimi žvaigždes ir būtu mano geriausias draugas. Eičiau iš proto, dėl to, kuris grotų man gitara, glostytų man plaukus, kol užmigčiau, leistų pasidėti galvą ant jo peties ir didžiuotųsi būdamas mano. Ir iškart įsimylėčiau tą, kuris lauktų manęs, netikėtai pasirodytų mano namuose, būtų mano princu, apkabintų, kai verksiu. Arba tiesiog nė nedvejodama įsimylėčiau tą, kuris nebijotų įsimylėti mane…

http://www.youtube.com/watch?v=nlAxh_s8acM

Dabar nepamenu, kada paskutinį kartą buvau tokia laiminga, kaip šiandien. Nežinau kokia juoko ir šypsenos bitė man įgėlė, tačiau wow, aš jai dėkinga.

Mano nuotaika visai, kaip šiandienos oras. Danguje švyti saulė, o mano veide - šypsena. Aplinkui skambantis juokas. Taip gera yra gyventi ir džiaugtis tuo, ką turi.

Gera po ilgos žiemos vėl išlėkti į kiemą trumpomis rankovėmis, bent trumpam. Bent minutei. Stabtelėti ant lopinėlio, labiausiai apšviesto saulės, ir porą kartų apsisukti ratu. Iškėlus galvą į viršų ir užsimerkus. O tada šypsotis. Plačiai plačiai. Iki pat ausų.

Nes šiandien man gera. Nes vakar buvo gera. Nes ir rytoj, tikiuosi, bus gera. Labai labai gera. Ir su kiekviena diena vis gerės. Oras eis šiltyn, o mano šypsena platyn. Galėčiau garsiai surikti, jog esu laiminga. Labai labai laiminga. Tačiau nedrąsu. O jei kas tą laimę pavogs? Nenoriu. Nenoriu paleisti nė menkiausios smulkmenos, kurią laikau savo delnuose. Šiltuose delnuose.

Tokia graži diena. Tokia skani kava. Toks garsus juokas. Tokie kvaili žodžiai. Tokios naivios mintys. Tokios tobulos svajonės. Tokie gražūs sapnai. Tokios šiltos šypsenos. Tokie nuoširdūs apkabinimai. Tokios plačios svajos. Tokia, tokia, laiminga aš.. O jei įsimylėčiau, aš skraidyčiau..

Beje, žinai, kaip aš tave mylėčiau? Mylėčiau taip, kaip niekas nemylėjo. Mylėčiau taip, kaip myliu kiekvieną smulkmeną, kaip myliu gyvenimą. Kaip myliu saulę, kaip myliu šokoladą. Mylėčiau taip, kaip myli meškinai. Mylėčiau taip,kad net skaudėtų. Mylėčiau taip, kaip sugebėčiau geriausiai. Mylėčiau visada. Mylėčiau tave piktą, liūdną, besišypsantį, pakvaišusį, nervuotą. Mylėčiau tave miegantį, ar vairuojantį. Mylėčiau taip, kaip žmogus myli pirma kartą. Mylėčiau tave tikra meile. Tokia, kokia myli vaikai. Jei tik galėčiau aš mylėčiau ir jei galėsiu aš mylėsiu.

Jeigu kada čia ieškosi kažko, ko aš nepasakiau, tai turiu tave nuvilti. Čia tu nerasi nieko naujo. Aš pasakiau viską. Visiškai viską, ką galvoju. Ir tu žinai, ko aš noriu, žinai, kad aš kovosiu. Tik viena aš nepajėgsiu. Tiesiog, jei tu, viską peržvelgęs ir gerai pergalvojęs nutarsi, kad tau lengviau viską baigti, nei atleisti sau, tuomet.. Man teks susitaikyti. Su skaudančia širdimi, nes dar prie nieko kito nebuvau šitaip prisirišusi. Aš tikrai nerašysiu tau. Leidžiu tau pasiilsėti. Suprantu, kad reikia pertraukos. Gerai,turėk ją. Išnaudok ją. Tikiuosi, kad ji netruks amžinybę, nes taip ilgai nelaukia net patys stipriausi. Aš tik noriu, kad tu dar kartą įsijungtum dainas, primenančias mane, kad perskaitytum visas žinutes, peržiūrėtum nuotraukas, pagalvotum apie mūsų planus ir pabandytum įsivaizduoti ateitį. Aš noriu, kad tu atidžiai išanalizuotum viską. Įskaitant ir tavo poelgį. Noriu, kad tvirtai apsispręstum ir tik tada tartum paskutinius žodžius. Tai turėtų būti tavo kova, tačiau kovosiu ir aš. Kovosiu tiek, kiek reikės. Nes tikiu, kad tu nenori viso šito prarasti. Nejau tu nenori lakstyti su manimi lietuje, nenori šypsotis, kalbėtis, juoktis? Nejau nenori su manimi pasitikti saulę, bučiuotis, stipriai apkabinti? Nejau nenori kovoti ir mokyti mane to, ko aš dar nemoku? Ar tu tikrai nenori sėdėti prie laužo ir groti man gitara? Nejau nenori eiti su manimi į filmą, laikyti mano ranką, valgyti cukraus vatą? (tą pačią, kurios aš nemėgstu) Nenori eiti su manimi į karusėles ar tiesiog suptis kiemo supynėse? Nejau tu nenori manęs mylėti? Nejau nenori? Po visko, apie ką mes kalbėjome, aš netikiu, kad tu gali pasakyti ne. Netikiu, kad tu gali taip lengvai viską baigti. Nes aš netikiu, jog vienas žingsnis į kitą pusę nebeleis tau grįžti į pagrindinį kelią. Aš netikiu, kad tu taip greit pasiduodi. Netikiu, kad tu nuleidi rankas ir pasitrauki. Tik ne po visko, ką pasakei. Tu negali. Jei tai buvo tiesa. Jei aš tau dar bent truputį rūpiu. Žinau, kad skaitysi. Tačiau skaitysi tai čia, nes tau asmeniškai aš nerašysiu. Perlipsiu per save, tačiau nerašysiu. Leisiu tau ilsėtis. Ramiai. Ir galvoti. Apie viską. Nuspręsti ar tu dar nori kažkokios ateities, ar tu dar nori MŪSŲ? Ar tu dar vis tiki savo žodžiais, kad mes galime būti dar viena laiminga porelė šioje žemėje? Ar dar tiki?

Tu tik užsimerk, sugalvoki norą. Viskas bus tik taip, kaip sugalvojom… (http://www.youtube.com/watch?v=kDWpVQwnPuA)

Man patinka stebėti besileidžiančias snaiges. Patinka žinoti, kad pavasaris jau ant nosies, o snigti vis nesiliauja.. Patinka pabusti anksti ryte ir dar nė nepramerkus akių šypsotis. Patinka rytais ilgai nesikelti iš lovos. Arba atsikelti. Įsispirti į pačias minkščiausias šlepetes ir nušlepsėti į virtuvę. Greit išsivirti kavos ar arbatos ir grįžti atgal. Į šiltą guolį. Patinka įsijungti muziką ir paskęsti. Kartais mintyse, kartais prisiminimuose. Man patinka išsiplauti galvą ir sėdėti šlapiais plaukais ant šiltų grindų vonioje. Patinka visą dieną vaikščioti su pižama arba apsimauti plačius treningus. Patinka, kai saulė leidžiasi ir dangus nusidažo raudonai, o žemė būna balta. Gražus vaizdas. Patinka, kai sukuosi ratais, o paskui parkritusi žiūriu į debesis. Man labai labai patinka šiluma. Daug šilumos. Patinka ją gauti iš saulės, o dar geriau - iš žmonių. Patinka, kai glosto plaukus ir tyliai šneka. Tada būna taip gera. Tokiais momentais aš tiesiog bejėgė kam nors prieštarauti.. Labai labai patinka. Dar patinka, šiltos vasaros naktys. Tada patinka atsidaryti langą, atsisėsti ant palangės ir spoksoti į žvaigždėtą dangų. Rankoje spausti telefoną ir žinoti, kad kažkas lygiai taip pat nemiega. Taip sėdint sulaukti ryto. Ech, patinka.. Dar man patinka važiuojant mašina stebėti, kaip stiklu lėtai leidžiasi maži vandens lašeliai. Ir beprotiškai patinka suptis. Man patinka sūpynės. Bet kokios. Labai labai patinka. Atsisėdi ir skrieji iki pat dangaus. Dar aš mėgstu ledus ir dėmesį. Tik ne per daug. Mėgstu kovoti. Labai mėgstu bėgioti ir važinėti dviračiu. Man labai patinka kažko laukti ir sulaukti. Būtinai sulaukti. Dar be galo patinka šokoladas. Baltas arba pieniškas. Daug šokolado. Patinka kepti pyragus. Ir sausainius. Patinka lepinti kitus. Patinka gyvūnai. Daug gyvūnų. Ir maži vaikai. Patinka mokyti seseris naujų dalykų, atsakinėti į jų klausimus. Piešti su jomis kvailus vaikiškus piešinukus, kreidelėmis ant asfalto. Arba su dažais, pirštais ant popieriaus lapo, o galiausiai ant veidų. Patinka. Patinka, kai domisi. Patinka būti reikalingai. Labai patinka. Man patinka, kai manimi rūpinasi ir kai vertina. Kai vertina taip, kaip vertinu aš. Dar man beprotiškai patinka romantiniai filmai. Ir patinka rizika. Patinka naktimis vaikščioti purvinais namų stogais. Man patinka rytai. Ir vakarai. Patinka maudytis naktį. Tada vanduo šilčiausias. Patinka glostyti katę ir eiti į šunų parodas. Patinka žvilgsnių karai. Patinka eiti tuščia gatve ir patinka šerbetas. Patinka vasaros dangus ir vasaros lietus. Patinka nuotykiai. Dideli ir maži, bet labiausiai už viską man patinka GYVENTI. Gyventi taip, kaip noriu aš. Svajoti, tikėtis, šypsotis, džiaugtis, nervintis, pykti, kovoti, juoktis ir vertinti tai, ką turiu. Patinka gyventi. Taip beprotiškai, labai labai

Keista. Tačiau jau seniai buvau pamiršusi, kad negalima pilnai pasitikėti žmonėmis, kad negalima prisirišti. Seniai buvau pamiršusi, jog yra kvaila galvoti, kad tie žmonės, kurie yra dabar, bus visada. Kvaila yra manyti,kad kažkas tęsis amžinai. Gaila, tačiau gyvenimas priverčia prisiminti, jog tavo atvira širdis niekam nereikalinga. Gaila, tačiau vis dažniau imu suprasti, kad kiti žmonės man yra reikalingesni, nei aš jiems. Skaudu, kad taip greit prisirišu prie kitų. Viduje verdu pykčiu, kad kartais taip naiviai pasitikiu aplinkiniais, tačiau išorėje aš šypsausi. Kartais taip pabosta rodyti tuos jausmus, kurie iš tiesų niekam nerūpi. Jau geriau šypsotis ir apsimesti,kad viskas yra gerai. Apsimesti, jog šneki nuoširdžiai. Svarbiausia kalbėti daug. Tada tiesiog nekils jokių įtarimų. Nemoku apsimetinėti, tačiau regis jau laikas išmokti.

TAČIAU, taip yra tikrai toli gražu ne su visais. Visada yra žmonių, kurie negailėdami atveria tau visą savo sielą ir vertina tai, jog tu jiems atveri savąją. Visuomet atsiranda tokių, kurie lygiai taip pat lengvai prie tavęs prisiriša ir tikisi kažko amžino. Visad atsiranda naivuolių, “atlapomis” širdimis. Tokių, kurie nudega, tačiau nemoka pasikeisti. Jie nori tikėti žmonėmis. Jie nori tikėti, kad aplinkiniams yra lygiai tokie patys reikalingi, kaip ir aplinkiniai jiems. Tačiau tai ne visada yra tiesa. Ir labai gaila. Nes atviriems žmonėms širdis skauda labiausiai. Veltui žmonės sako, kad vertina nuoširdumą. Jei vertintų, jie neleistų tau nudegti.

Tiesiog neverta rašyti to, kas jau parašyta.

Tiesiog kartaiiiis::